Nuobodūs, "judančiais vaizdais" operuojantys kūriniai baigia užtvindyti ir ŠMC sales. Josefo Dabernigo filmai - tipiški šios grupės atstovai. Visai nesistebiu, kad austrų menininko parodą kuravo Deimantas Narkevičius - abiejų kūrybą sieja tam tikra giminystė. Nespalvota juosta, dokumentika, režisūrinė kinematografija, posovietinė arba įsivaizduota posovietinė tikrovė.
Galbūt apsirinku, kad Dabernigas reflektuoja tai, kas liko po komunistinio pasaulio, gal tai, ką čia rašau, tėra klaidinga mano interpretacija. Apie minėtą pasaulį, esantį "po", leidžia spėti filmuose pasirodantys užrašai (dažnai užrašyti slavų kalbų grupei priklausančiais ženklais), lyg atsitiktinai užfiksuoti kameros tarp kitų daiktų. Užrašai ant gaminio, kad ir kas tai būtų - polietileninis maišelis, mechanizmo detalė, informuojamoji-įspėjamoji lentelė, siena - sovietiniame pasaulyje buvo beveik neįmanomi, tačiau visuomet trokštami. Visuotinai paplitę užrašai turėjo unifikuojančias, standartines, visiems aiškias prasmes. Parduotuvės buvo tik parduotuvės (maisto, ūkinių prekių arba universalinės), kiti viešosiose erdvėse esantys užrašai draudė arba informavo. "Nie prisloniatsia" - ant traukinio durų, "pod streloj - nie stojat" - statybų aikštelėse. Šiandien tokie užrašai jau galėtų puošti marškinėlius, kaip ir daugelis kitų užrašų, kuriais skirtingų socialinių, marginalinių grupių atstovai bando išreikšti savo išskirtinumą arba priklausymą "kitokių" grupei. Praėjusio dešimtmečio lozungai virš gamyklų, tuomet "badę" akis, dabar yra netekę ideologinio konteksto, skamba beveik komiškai. Necenzūriniai užrašai ant sienų, tualetų taip pat yra dešifruojami socialiniu požiūriu ne vien kaip siaurakaktiškumo požymiai. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodę "Marlboro", "Montana" polietileniniai maišeliai turėjo ne maišelio funkciją, bet simbolinį kito, madingo, Vakarų pasaulio kvapą. Kad už- rašai, pasirodantys Dabernigo filmuose, nėra atsitiktiniai, patvirtina tai, jog kūriniams suteikti jų pavadinimai: "Wisla", "Automatic", "Wars", "Timau", "Jogging".
Nespalvota dokumentika - dar viena asociacija, patvirtinanti iškeltą versiją. Ir peizažai - industriniai, pripildyti standartinių miesto pakraščių daugiaaukščių, pilkų kaip Rytų Europos sostinėse. Daugiau nebesistengsiu motyvuoti savo interpretacijos ir leisiuosi toliau šiuo keliu vien dėl to, kad man jis pasirodė patogus.
Dabernigo filmuose - jo paties ir draugų atliekami performansai. Jei nebūtų nujaučiama vaidyba, galėtum spėti, kad tai tik tikrovės dokumentavimas, būdingas nuobodiems filmams, kuriuose menininkas pagaliau įgavo naują ekonominį pagreitį, leidžiantį produkuoti vaizdus tokiu pačiu greičiu, kokiu žiūrovas juos gali suvartoti. Tačiau filmavimas paprastai vertinamas kaip kūrybiškas ir ganėtinai patrauklus veiksmas, o tokio filmo peržiūra yra siaubingai nuobodi, sekinanti. Šiuo atveju esu nelinkusi pasiduoti Dabernigo prievartai - leidžiu sau, lyg atsitiktinei stebėtojai, nežiūrėti jo kūrinių iki galo, tik iki to momento, kai jaučiama prievarta jau ima erzinti.
Tai leidžia suklysti dar kartą - nuolat manyti, kad praleidau kažką svarbaus, galbūt net kulminaciją arba atomazgą. Toks jausmas visuomet lydi besiblaškant po didžiąsias parodas ir yra nė kiek ne klaidingas. Niekas nedraudžia teigti, kad ten buvai, nors ir nepamatei nė šimtosios dalies to, ką galėjai. Jau pats buvimo faktas leidžia tapatintis su išrinktaisiais. Nesu reikli žiūrovė, man nereikia nė dvidešimties minučių praleisti prie ekrano, kad suprasčiau, jog mane domina visai ne tikslas, o būdas.
Į austrų menininko kūrinius žvelgiu ir juos suvokiu posovietiškai, nes tokia perspektyva man leidžia juos intepretuoti parankiau nei bet kuri kita, be to, kitos aš veikiausiai ir neturiu. Industrinės, o ne gamtinės (natūraliosios, tradicinės) aplinkos dominavimas Dabernigo filmuose perša mintį, kad ši jo kuriama vizualinė tikrovė yra nulemta sukonstruotos, manipuliuojamos, ideologizuotos aplinkos. Pasak Slavojaus Žižeko, žmogaus viešosios raiškos galimybės taip pat esti politiškai manipuliuojamos. Juo labiau jos suvokimo galimybės. Antra vertus, nors Dabernigas yra austras - pavyzdinės Vakarų kultūros atstovas, jo filmuose nėra nuorodų į šios kultūros privalumus, veikiau visuomenės paribiai, pakraščiai, tai, kas yra jau "po". Kitaip tariant, Dabernigas atsuka nugarą reprezentacijai.
Kiekvienas filmas skiriamas vienam nuobodžiam veiksmui, kuris yra tarsi beprasmis, nefunkcionalus ritualas, betikslė kelionė. Kelionės motyvas itin svarbus: automobilis, laukimas, traukinio vagonas, kopimas į kalną, budėjimas prie vairo. Nebylumas naratyvus - judesio kalba prašosi šifruojama, tačiau nuolat atsimuša į aklavietę. Traukinio vagonas-restoranas nėra lankomas, tačiau kruopščiai "darbuotojų" valomas - judesiai atliekami automatiškai, beveik su įkvėpimu. Vaizdas už traukinio langų panašus į nepavykusią juostą - nė vienas kadras nėra svarbesnis už kitą, nė viename neįvyksta kas nors reikšminga ("Wars"). Už veikėjus reikšmingesnė jų aplinka - funkcionalios, įdomios, estetiškos detalės. Kaip ir užrašai, skelbiantys vietos išskirtinumą, savotiškai ją įvardijantys. Kopti į kalną nereikalingas Stalkeris - svajonės neišsipildys, nes nėra tikslo, viskas vyksta pagal tikslią programą, aiškią, vykdomą tiek pat besąlygiškai, kiek ir beprasmiškai ("Timau"). Filmų herojai taip pat atstovauja nykiausiam žmogaus tipui - pliktelėjusio vidutinio amžiaus ir sluoksnio vyriškio.
Filme "Wisla" vaizduojamas vyriškas užsiėmimas - futbolo rungtynių stebėjimas. Menamas rungtynes stebi du vyriškiai. Šis stebėjimas būtų visai normalus, jei ne "nenormali" aplinka. Gerokai apleistas 5-ojo dešimtmečio architektūros priemiesčio stadionas primena mūsiškį "Žalgirio". Sirgalių tribūnose visiškai tuščia, bet viską gožia stadiono triukšmas. Peršasi mintis, kad tai tik įrašas, sklindantis iš mikrofono, arba tiesiog fiktyvus, įsivaizduojamas garsas. Nesamų rungtynių stebėjimas primena šokį be muzikos, nevykusią karaokę. Filmo herojai patiria visišką fiasko to net nepastebėdami arba likdami visiškai patenkinti šiuo finalu. Fiasko laukia ir žiūrovo. Spengianti tuštuma užgula ausis ir užpildo smegenų griovelius, kuriais ima tekėti nuovargis. Benamių priemiesčio šunų akys žvelgia pro automobilio langą, veidrodėlyje lydosi apleisti bėgiai ir tuščias industrinis peizažas ("Jogging"). Tai, ką įprasta vadinti gyvenimu, Dabernigo filmuose per daug prailgo, laikas tapo slogia našta, kuri užkraunama ir ant žiūrovo pečių. "Tokia uždara, skersai išilgai padalinta stebima erdvė, kur individai įsprausti jiems skirtoje vietoje, kur kontroliuojamas menkiausias krustelėjimas, registruojami visi įvykiai, kur centrą ir periferiją jungia nenutrūkstamas dokumentacijos srautas, kur valdžia skleidžiasi nesivaržydama tolydžios hierarchijos principu, kur kiekvienas individas nuolat fiksuojamas, egzaminuojamas ir užima savo vietą tarp gyvųjų, ligonių arba mirusių - visa tai yra kompaktiškas disciplinarinio aparato modelis" (Michel Foucault). Panoptikumo architektūra atkartojama stadiono architektūroje, spengiantis triukšmas tampa bausme stebėtojui. Mano, kaip ekstatiškos būsenos vartotojos, psichinės pastangos įsivaizduojamoje skalėje leidžiasi neįtikėtinu greičiu.
Esama nuomonės, kad menininko prievarta žiūrovo atžvilgiu - tai būdas užmegzti dialogą su nuo jo nusisukusia visuomene, o menas kaip prievartos praktika - ne kas kita kaip paskutinė visuomeninės komunikacijos priemonė, šiandien tebeprieinama šiuolaikiniam menui. "Judančiais vaizdais" operuojantis menininkas turi daug privalumų prieš juos vartojantį žiūrovą, suvokimo galimybės nespėja paskui kamerą, fiksuojančią vaizdą žvilgsnio greičiu. Kūrinio vartojimo aktas įstringa kažkur tarp tikrovės patyrimo ir menininko sukonstruotos realybės refleksijos.

Skaitytojų vertinimai:
233. menotyrininkė | 2002-07-01 15:49
Įdomus tekstas. Žaviuosi autorės pozicija - nepasiduoti nuobodaus meno prievartai. Iš viso pasažas apie "meną kaip prievartos praktiką" (sekant Foucault) yra vertas platesnės teorinės interpretacijos ir atskiro straipsnio. Būtų įdomu paskaityti autorės samprotavimus šia tema.

248. klausimai menotyrininkei | 2002-07-01 23:44
O jūs negalėtumėte pakomentuoti tezę "menas kaip prievartos praktika". Kas ką prievartauja? Nejau menininkas gadina paprastų žmonių (pvz., verslininkų ir cukrinių runkelių augintojų) gyvenimą? O gal tik menininkai terorizuoja pačius brolius ir seses menininkus, o kitiems nei šilta, nei šalta nuo jų menų?

255. atsakymai | 2002-07-02 15:25
š. menas dažnai toks nepakeliamai nuobodus, kad tik visiškas meno patriotas arba menotyrininkas su spec. užduotimi parašyti straipsnelį į laikraštį gali jį žiūrėti. Dabernigo atveju tai ne visai tinka - man, pvz., visai patiko jo filmai. Bet autorei nepatiko - ir ji turi teisę nežiūrėti jų iki galo. O menas kaip prievartos praktika, tai ir yra toks menas, kuris reikalauja žiūrėtojo ištvermės. Būtent fizinės, net neapeliuodamas į intelektą ar vizualumą. Pavyzdžiu čia gali būti gyva galybė lietuviškų ir ne tik video, kur "dogmiškai" drebanti kamera filmuoja naujametines eglutes darbovietėse, gimines, girtuoklius ("specialiai" nerežisuojant). Čia tik paviršutiniškas lygmuo. Galima ir giliau pasinert į š. meno sado-mazo. Good luck!

259. xX | 2002-07-02 20:53
... nejaugi prieš 1000 metų nebuvo šiuolaikinio (anų laikų projekcijoje) meno, kuriame būtų tokios pačios fizinės kančios? Nebuvo kaip pastangų įsivaizduojant dalyvavimą meno (kūrimo-vartojimo) procese, koks yra dabar - atkentėti meno vyksmą? kiek žinau, kančia puikiai susilieja su palaima (mazochizma) - gal tuo būdu mes patekę į a priori kančią išeiname iš jos spinduliuodami extaze? Kančia tik iki virsmo taško? Po to - palaima.

268. menotyrininke | 2002-07-03 14:49
Nuobodulys man su palaima neasocijuojasi. Uztat su tingejimu - puikiausiai!

274. | 2002-07-03 22:54
Recenzentei:
Dabernigo nuobodulys yra vykusiai išreikštas dėl jo filmuose dokumentuojamos Rytų Europos ideologijos, metusios ilgą šešėlį ant nykios industrinės visuomenės bei jos elgsenos stereotipų. Šiuos stereotipus autorius savitai interpretuoja demonstruodamas veiksmo paprastumą, dėmesį sutelkdamas į detales, į detalių estetiką ar net pačią personažų elgseną. Netikslu būtų sakyti, kad autoriaus filmai nuobodūs, nes nuobodu į juos žiūrėti. Tai pats paprasčiausias meno vartotojo komentaras. Nors recenzentė daug rašo apie "tai, kas liko po komunistinio pasaulio", tačiau ji neįsigilino į menininko pasirinktos dokumentuojamos realybės bruožą – nuobodulį, kuris palieka pėdsaką ant kiekvieno Rytų bloko unifikuoto pastato ar elgsenos stereotipo.
Kita vertus, šiuolaikiniuose meno kūriniuose ryškėjantis nuobodulys veikiausiai yra specifinė, ganėtinai ironiška menininkų reakcija į intensyvėjančių informacinės visuomenės pranešimų srautą. Dabernigo filmai nebuvimo, stokos, tuštumos dėka išgrynina veiksmą, parodo situacijos komiškumą. Tai itin inteligentiški, subtilūs filmai, kuriuos verta pažiūrėti. Tai filmai skirti NE NUOBODŽIAVIMUI, BET ŽIŪRĖJIMUI APIE NUOBODULĮ – tai didelis skirtumas, kurio recenzentė nepastebėjo. 

Turiu itin didelį priekaištą menotyrininkams, kurie net gi viešai deklaruoja, kad "nežiūri kūrinių iki galo, tik iki to momento, kai jaučiama prievarta jau ima erzinti". Čia šlubuoja menotyrininko inteligencija, etika ir kompetencija. Galima į kažką žiūrėti ar nežiūrėti, jei esi tiesiog parodos lankytojas. Tačiau, jei bandai spaudoje informuoti ir įvertinti parodą, yra tiesiog būtina pamatyti viską, nes egzistuoja profesionalusis menotyrininko įsipareigojimas menininkui bei jo kūrybai. Antraip tekstas pradeda skambėti gana atsainiai. Na, o baigiant noriu recenzentės paklausti: jei tave erzina Dabernigo filmai, kad net nenori jo filmų peržiūrėti, tai kam tada apie juos rašai? Kokia prasmė save prievartauti ir demonstruoti savo irzlumą?

275._ Mykolas | 2002-07-04 15:32
Kai perskaičiau, kad autorė vieno iš jos aprašytų filmų nežiūrėjo iki galo, pagalvojau, kad redaktorius matyt nepastebėjo šios detalės. Kitaip vargu ar straipsnis būtų pasiekęs skaitytoją.
Prieš kelis metus žiūrėjau labiausiai kada nors man nepatikusį filmą, pavadintą Blair Witch Project ar pan. Jau pažiūrėjęs 20 minučių mielai būčiau išėjęs iš salės, tačiau sėdėjau ir žiūrėjau, kad po to galėčiau kitiems pasakyti kas tai per filmas. Negalėčiau leisti sau netgi siauresnėje aplinkoje kritikuoti filmo, kurio nemačiau.
Taip pat straipsnyje man užkliuvo "slavų kalbų grupei priklausančiais ženklais" ir "įrašas, sklindantis iš mikrofono".

277. RASANTI SAVO NUOMONE | 2002-07-05 17:42
AUTORIUS TURI TEISE NEZIURETI FILMO IKI GALO, KAIP IR MENININKAS - NESKAITYTI RECENZIJOS. TEKSTAI IR DISKUSIJOS TUO IR IDOMUS, KAD EGZISTUOJA DAUGYBE POZIURIU, O NE VIENINTELIS TEISINGAS. AUTOREI TOKS MENAS - PRIEVARTOS PRAKTIKA, 6 KOMENTARO RASYTOJUI - STANDARTIZUOTOS RYTU EUROPOS IDEOLOGIJOS ATSPINDYS. MAN DABERNIGAS IDOMUS BUTENT SAVO NEREIKSMINGUMU, NET IR BE RYTU EUROPOS KONTEKSTO.

278. Kur dingo Dabernigas? | 2002-07-05 17:47
Mane sudomino isisiubavusi diskusija, tik vos suradau ja archyve - kazkodel dailes puslapio tekstas internete atsidure prie kino. Zinoma, kalbama apie filmus, ir siais laikais sunku paskyti, kur tos ribos. Bet kad nebutu visisko chaoso, gal tekstus apie SMC rodomus filmus geriau deti prie kitu dailes puslapio nuorodu. Butu lengviau rasti. Aciu!

285. xX | 2002-07-07 17:19
Manau, kad p.Renata NETURI TEISĖS rašyti apie jos nepabaigtą žiūrėti filmą (išskyrus tada, kai reikaliukas prispaudžia). Priešingu atveju recenzentė apgaudinėja:) skaitytoją - rašo apie tai, ko nematė... Juk meno kūrinys yra reikšmingas savo "takelių išsišakojimu" - kurį sprendimą pasirinks autorius? - ir dažname kūrinyje tai pasimato paskutiniu momentu. Kita vertus, DISKUTUOTI galima ir apie nematytus dalykus, ypač jei gali pasiremti autoritetinga-ga-ga recenzija. Ai, tiesą sakant, man pačiam painiava - suabejojau, ką reiškia "matyti" ir ką reiškia "matyti iki galo", ta prasme neaišku, kas yra "galas".

286. tas pats xX | 2002-07-07 17:33
Šokinėjantis Daberningas iš meno į kiną - nieko keisto! Nenustebčiau, jei kitą savaitę jis nutūptų kokiame nors teatro lizde. Nerami siela neranda savo vietos ir dėl savo prigimties, ir dėl Š_MENO_C (dar kitaip nešvankiai pravardžiuojamo Šmėcu). Šaip ar taip, Daberningas yra pirmiau MENAS, o po to ... ribos.
Parašykite savo nuomonę apie straipsnį

http://www.culture.lt/7md/?leid_id=528&kas=straipsnis&st_id=164